Dr. Salomėja Jastrumskytė
Kone kiekviena meno šaka ilgainiui atsirenka itin santūrų arsenalą archetipinių formų, kad šios taptų tarsi Archimedo taškais begalinei plastinei vaizduotei išjudinti. Stiklo mene viena iš tokių dominuojančių formų – vaza (dar – taurė). Tapusi vaizduotės ašimi, ilgainiui vaza utilitarinę funkciją palaiko tik kaip atsitiktinę ir nebebūtiną – išties, kiek gi vazų tetarnauja vandens ir gėlių nešėjais? Vaza galiausiai tampa tik postamentas savo pačios variacijoms rodyti. Susitelkimas į lakonišką formos galimybių askezę išlaisvina meistrystę, stilistiką, technologijas. Vaza, indas, globiantis ir gaubiantis erdvinį tūrį, yra tarsi plastinė formulė, mainoma vaizduotės alchemijoje. Vaza – tai pasakojimas, kuriame menininkai ir dizaineriai talpiai sukloja vaizduotę, technologijas, istoriją. Todėl vazos vaidmens amplitudė plati – nuo atsajaus meno objekto iki nuolankaus utilitarinio / pramoninio ryko.
Istorijos ir vaizduotės sąveika savo ruožtu, vazą pavertė ypatingu daiktu-konstanta, savotišku parankumo (heidegeriškąja daikto prasme) ir įnorio, naudos ir estetikos lydiniu – būtinybės ištara įsikuriant pasaulyje. Antai, kalbėdama apie vazos kaip tokios ir moderniojo funkcionalizmo dizaino samplaiką, Anna Crossman teigia, jog vazoje kruopščiai ištobulintas proporcijas yra padiktavusi efektyvaus naudojimo funkcija. Kai kurie stiklo menininkai, kaip antai italas Dante Marioni, būtent kontempliuoja vazos kaip ypatingo daikto-archetipo sąrangą, jos utilitarines funkcijas išgrynindamas iki simbolio ir galiausiai jas atverdamas dekonstrukcijai (kaip antai jo vazų ciklas Gambo Vases, kilęs analizuojant istoriškai ir funkciškai susiformavusią pūsto stiklo taurės kojelės konstrukciją). Kiti stiklo menininkai, ypač nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio, vazą interpretuoja itin laisvai, dar lengviau traktuodami jos funkciją. Martí Guixé 2019-aisiais metais Romoje kuruota didelė paroda, vykusi Galleria Nazionale d‘Arte Moderna e Contemporanea, į pirmapradę vazos duotybę pažvelgė ypatingu – kontempliuojančiu ir tuo pat metu redukuojančiu žvilgsniu. Specifinė teminė paroda „Apie gėlių galią: vazos vaidmuo mene, amatuose ir dizaine“ suteikė erdvią galimybę apmąstyti dizaino ir šiuolaikinio meno santykį bei palyginti iš pažiūros skirtingas, bet viduje giliai susijusias vizualines kalbas.
Kol antiesencialistinės (meno esmę neigiančios) meno teorijos svaigiai sprendžia meno paskirties mįslę, kasdienybės estetikai atstovaujančios meno šakos irgi sukasi aplink utilitarinių funkcijų ašis, jas ištrindamos arba versdamos estetinės žmogaus savikūros židiniais. Jau ne tik per dizainą, bet ir per meną pereina kiaurai skrodžiantis kultūrinis pjūvis atliepdamas vis intensyviau cirkuliuojančioms statuso ir simbolinės vertės apyvartos srovėms. Vizijos ir daiktai nebėra atskirti nesuinteresuoto estetinio patyrimo ir „gražios naudos“ aptvaruose. Vizualinių kalbų skirtumus suvienija vertės ekonomija. „Yra kultūros gėrybių ekonomika, bet jos logika specifinė“ teigia Pierre Bourdieu. Vaza, išlaisvinta nuo patarnavimo funkcijai, lieka kaip pro vaizduotės ir pertekliaus debesis persišviečianti ontologinė struktūra. Kartais sunkiai atpažįstama ir identifikuojama kaip vaza.
Stiklo meno estetika yra savita, reikalaujanti tik šiam menui būdingos analizės. Forma, spalva, technologija, istorija suformuoja specifinius estetinius vektorius, kurių būtina paisyti, siekiant suprasti įvairialypį stiklo meną, kurį sukuria itin autonomiškos plastikos bei meistriškumo dermės, nei esančios įprastos kitiems menams. Beje, šiuolaikinis stiklo menas, aprėpdamas skulptūrą, objektą, instaliaciją ir kt. išplėtė tiek stiklo meno ribas sodria šiuolaikinio meno kalba, tiek patį meną stiklo technologinėmis galimybėmis ir išradyba. Kuomet susitelkiama į stiklo dizainą, estetinė prieiga turi išlaikyti pusiausvyrą apklausdama meninės plastikos ir stiklo technologijos polėkių sąjungą.
Remigijaus Kriuko pūsto ir laisvai formuoto, graviruoto, sidabru prisodrinto stiklo vazos taip pat svarsto vazos aspektą. Apverstos vazos atvaizdas, beje, yra įgavęs labai daug įvairios semantikos, tiek istorinės, tiek ir šiuolaikinio meno atneštos (kaip antai Tony Craggo stiklo instaliacijos ir objektai, sukurti iš apverstų taurių ir vazų). Tačiau Kriukas tiesiog apverčia vazą lyg masyvią galvą ir šia inversija išlaisvina vazos struktūroje menkai eksploatuotus paviršius – dugną ir link jo ištęstą tūrio ovalo apačią. Ištisuose tokių vazų cikluose („Miglota mėlyna“, „Miglota auksinė“, „Raudonas šviesos byksnis“, „Lagūninis šviesos blyksnis“ ir kt.), keisdamas tik stiklo spalvą, Kriukas „inversiškomis“ vazomis prišaukia tuščiavidures skulptūras, kurių atviri kaklai yra lyg kažkur nunyrančios atramos.
Tuo tarpu tuklūs, asimetriški, medūziškai subliuškusių pussferių iškilumais nerimstantys tokių inversiškų vazų “dugnai” tampa audringomis abstrakčiomis formomis, besimėgaujančiomis pertekline teritorija, persmelkta nuojautomis ar aliuzijomis į rizominį povandeninės gyvasties gaivališkumą.
Tuo tarpu tuklūs, asimetriški, medūziškai subliuškusių pussferių iškilumais nerimstantys tokių inversiškų vazų “dugnai” tampa audringomis abstrakčiomis formomis, besimėgaujančiomis pertekline teritorija, persmelkta nuojautomis ar aliuzijomis į rizominį povandeninės gyvasties gaivališkumą. Suspaustos pussferės, takaus kežulio, ataugos, organiškos stiklinės pseudopodijos motyvai suteikia Kriuko apverstoms vazoms chtonišką nuotaiką.
“Apverstybės”, iš kurių niekas neišteka, bet kyla ir spraudžiasi pro panardintą ir uždarytą vazos tūrį, sukurdamos išraiškingą įtampų sklidiną reljefą. Lakoniškos spalvos, dažniausiai monochrominiai arba dichrominiai pasirinkimai, suteikia organiškos didybės – juk dar vadinamoji “organinė architektūra” 6-jame dešimtmetyje skvarbiai performavo didingumo patyrimą. Kriukas nenuslepia organikos užuominų savo vazų plastikos ištakose. “Baltasis lizdas” ir “Juodasis lizdas”, achromatinis vazų duetas, nors ir nedemonstruojantis tūrio apverstumo, bet keistai “demonizuojantis” materiją, į trapųjį stiklo stabilumą pakylėjantis visų kitų medžiagų tąsumus. Takumas, lipnumas, gležnumas, varvėjimas, minkštumas ir kitos, perdėm sinesteziškos, medžiagų patirtys “perkalbamos” stiklu – iš karštos į sustingusią materiją transponuojant sensorines gyvenamo pasaulio savybes („Dūminis medus“, „Gintarinis medus“). Nors pats pučiamas karštas stiklas yra tąsus ir plastiškas, Kriuko vazose ši savybė prisodrinama metaforų, ir meninis kūrybingumas ima reikšti pačios gamtos savaiminę kūrybą, kurią taip įtaigiai pastebi Johnas Kaagas, permatydamas ontologinį vaizduotės pamatą pro jos kūniškąjį ir biologinį pradą. Kitos Kriuko vazos tiesiog varijuoja įspaudo ar suspaustumo motyvą, palikdamos jame įtarios organikos properšas („Pusbaltė pūga“, „Pusjuodė pūga“, „Po rūko audros“, „Po miško audros“, „Pusbaltė rasa“, „Pusjuodė rasa“, „Poliarinės šviesos“). Ne tik pati abstrakčiai suvokiama minkšta organika, bet ir difuzinės meteorologinės būsenos – būtent – „būsenos“, iš efemeriškojo stichijos mastelio paimti estetiniai išgrynintos formos mėginiai. […]…audra…, […]…chameleonas… – tai tik keli Kriuko vazų metaforų sandai, nurodantys į elementais išnarstytą fizikinį ir biologinį pasaulius – akimirką iki jiems visiems tampant stiklu. Paprastai stiklo menininkams būdingas „mąstantis artumas“ – materijos, fizikos ir geometrijos dėsnių, biologinės begalybės betarpiškas išgyvenimas. Vienu ar kitu būdu tai slėpdami / pabrėždami / sofistikuodami – stiklo pūtėjai paverčia estetiką karščiu kvėpuojančia gyva materija.
