Šiame straipsnyje tam tikros teorinės idėjos yra įvelkamos į praktinį rūbą, siekiant atsakyti į klausimą, kas turėtų būti daroma tam, kad varžybų erdvė būtų kiek įmanoma nepalankesnė įvairioms nepageidaujamo elgesio apraiškoms. Kadangi teksto autorė ilgus metus paskyrė šachmatų sportui, tekste bus gvildenamos būtent su šiuo žaidimu susijusios problemos. Teorinė ir praktinė prieigos papildo viena kitą: nors šio teksto praktinis pritaikomumas apsiriboja šachmatais, tačiau teorine prasme idėjas galima perkelti ir į kitas sritis, pavyzdžiui, tam tikros mintys gali būti naudingos projektuojant saugius, smurtui „atsparius“ futbolo stadionus.
žmogaus protą ir emocijas jau seniai aplenkė bejausmis kompiuteris ir šiandien norint sukčiauti, pakanka paspausti kelis mobiliojo telefono, kuriame įdiegta šachmatų programėlė, mygtukus
Pastaruoju metu šachmatų sportą sudrebinę sukčiavimo skandalai liudija nepatogią tiesą: žmogaus protą ir emocijas jau seniai aplenkė bejausmis kompiuteris ir šiandien norint sukčiauti, pakanka paspausti kelis mobiliojo telefono, kuriame įdiegta šachmatų programėlė, mygtukus. Ko gero, panašiai ir buvo daroma Igorio Rausio atveju – kadaise buvusiam pajėgiam didmeistriui užtekdavo pasukčiauti vieną kartą per partiją, ar kelis kartus per turnyrą, ir tai užtikrindavo jam pakankamai gerą pragyvenimo šaltinį. Šis didmeistris jau seniai buvo stebimas remiantis įtartinais statistiniais duomenimis. Tačiau nepagautas – ne vagis, reikėjo surasti fizinių įrodymų, tam, kad būtų įmanoma ne abstrakčiai stebėti įtartiną didmeistrį, o pradėti prieš jį konkretų drausminį tyrimą. Tam „pasitarnavo“ Strasbūro turnyras, kur didmeistris ir buvo pričiuptas partijos metu tualete naudojant telefoną. Paaiškėjus, kodėl minėtas žaidėjas taip ilgai išsilaikė TOP 100, iš jo buvo atimtas didmeistrio vardas ir paskirta šešerių metų diskvalifikacija.
Teoriniu požiūriu galima kalbėti apie aplinkos kriminologiją ir sukčiavimo prevenciją kuriant socialiai atsakingą dizainą. Aplinkos kriminologija nesiekia paaiškinti, kodėl atskiri žmonės daro nusikaltimus, o tiria nusikaltimų aplinkybes ir aplinką, identifikuoja nusikalstamumo tendencijas ir siūlo, kaip galima apsaugoti potencialias aukas. Kitaip tariant, aplinkos kriminologija būtų, pavyzdžiui, visai nesuinteresuota aiškintis, kodėl minėtas didmeistris stokoja moralinių savybių, – kur kas svarbiau šios prieigos kontekste yra suprojektuoti tualetus taip, kad galimybės ten naudotis telefonu būtų kiek įmanoma mažesnės. Pirminė aplinkos kriminologijos idėja yra ta, kad nusikalstamos galimybės gali atsirasti labai specifinėmis sąlygomis, kurias reikia ištirti, kad būtų išvengta panašių situacijų ir vietų. Analogiškai šachmatų bendruomenė bando suprasti, kokią erdvę reikia įrengti, kad: 1) būtų išvengta mobiliųjų telefonų įsinešimo ir netinkamo naudojimo ir 2) būtų užkirstas kelias neteisėtam informacijos sklidimui nebūtinai iš įrenginių, bet ir iš žmonių – pavyzdžiui, iš kitų žaidėjų, žiūrovų, žurnalistų, komandų kapitonų, tėvų, ir pan. Taip šachmatų bendruomenė siekia sukurti tinkamą kovos su nusikalstamu elgesiu dizainą, kuris pakeičia fizinę aplinką ir kartu sukčiavimo rizikos suvokimą.
Esminis principas, kuris taikomas aptariamo nusikalstamo elgesio prevencijai skamba taip: vieša ir privati erdvė turi būti maksimaliai apibrėžtos, identifikuotos ir atskirtos. Kitaip tariant, žaidėjai turi žaisti kiek įmanoma labiau viešoje, „permatomoje“ erdvėje. Tam, kad tai būtų pasiekta, organizatoriai turi kruopščiai atskirti zoną žaidėjams (viešąją žaidimo zoną) ir žiūrovams (privačią zoną). Bet kokia informacija, gaunama iš privačios zonos, turi būti draudžiama. Suprantama, kad varžybų organizatoriai turi stengtis, kiek įmanoma ir pagrįsta, vengti kontakto tarp žaidėjų ir žiūrovų. Esant galimybei žaidėjams ir žiūrovams turėtų būti įrengtos atskiros poilsio ir rūkymo erdvės.
Praktiškai privačios ir viešos zonos atskyrimas pasiekiamas įvairiais būdais: žaidimo teritorija užtveriama; baigę varžybas žaidėjai laikomi žiūrovais; žiūrovai įleidžiami į salę tik varžybų pradžioje arba neįleidžiami visai; žiūrovai stebi varžybas būdami vienu aukštu aukščiau virš žaidėjų arba stebi partijų transliaciją kartu su ekspertų komentarais specialiose patalpose arba tiesiog iš namų ir t. t. Šiuo atžvilgiu žurnalistai ir VIP asmenys (kurie paprastai turi specialią akreditaciją ir gali patekti į žaidimų zoną) kelia didžiausius iššūkius. Taip atsitinka dėl paprastos priežasties: tokių asmenų neretai būna per daug ir varžybų teisėjai ar sąžiningo žaidimo pareigūnai gali jų asmeniškai nepažinti. Atitinkamai, juos sukontroliuoti gali būti sudėtinga. Tad siekiant išlaikyti aukštesnį socialinės kontrolės standartą, VIP skaičius turi būti ribojamas. Šis pasiūlymas atitinka vieno iš situacinės nusikalstamumo prevencijos įkūrėjų – Oskaro Newmano – mintis. Didelę savo karjeros dalį jis skyrė aplinkos dizaino kūrimui ir tobulinimui. Jis teigė, kad apsauginė erdvė turi turėti aiškias ribas, kurios parodytų, jog teritorija priklauso kažkam, kurio šeimininkas (šachmatų turnyrų kontekste – sąžiningo žaidimo pareigūnas ir teisėjas) yra pasirengęs ją ginti. Įvairių zonų negalima sujungti, nes individas praras gebėjimą atskirti, kur jis yra laukiamas, o kur ne. Turi būti įrengtos aiškios fizinės ar vizualinės užtvaros, kad pašalinis žmogus žinotų, kur jam galima eiti. Nustačius ribas, keičiasi ir žaidėjų požiūris į teritoriją. Kai žaidimo zona (per daug) atvira, o tikslios jos ribos nežinomos, pro ją nuolat vaikšto pašaliniai žmonės, žaidėjai gali susiformuoti abejingą, baikštų ar net piktą požiūrį į juos supančią aplinką. Taip gali atsitikti todėl, kad jie nėra tikri, kad varžybų erdvė priklauso jiems.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kai kurioms specifinėms erdvėms, tokioms kaip tualetai. Kaip jau minėta, tai yra populiariausia vieta sukčiavimui. Dėl savo imanentinio privatumo tualeto erdvė suteikia daugybę galimybių pasinaudoti neteisėta „pagalba“. Suprantama, dar prieš prasidedant partijoms, žaidėjai telefonus privalo palikti specialiose tam skirtose vietose, maža to – žaidėjai skanuojami metalo detektoriais siekiant aptikti bet kokias įtartinas metalines detales. Tačiau to neužtenka. Net ir tualeto dizainas šiuo atžvilgiu gali būti reikšmingas: pavyzdžiui, tualetas be bakelio yra saugesnis, nes suteikia mažiau galimybių paslėpti telefoną. Be to, susirūpinimą gali kelti kilnojamos lubos, nes jos suteikia begalę būdų padėti telefoną į sunkiai aptinkamą vietą. Būtent todėl prestižiniuose turnyruose patartina atsisakyti surenkamų lubų. FIDE Etikos ir drausmės komisijoje buvo iškeltos kelios drausminės bylos, kuriose žaidėjai buvo nubausti būtent už mobiliųjų telefonų naudojimą tualeto zonoje. Todėl sąžiningo žaidimo pareigūnai turi nuolat atidžiai stebėti šią erdvę. O „sąžiningas stebėjimas“ gali reikšti ne vien tarnybinį profesionalumą, bet ir tam tikras aprangos detales: dirbant tokį darbą ir tikrinant pagalbines patalpas patartina apsirengti kuo paprastesniais, kasdieniais drabužiais, nenešioti specialių ženklelių. Tokiu atveju tikėtina, kad pareigūnai „susilies“ su juos supančia aplinka, o potencialūs sukčiai bus mažiau budrūs.
Matyti, kad aptariama tema implikuoja tarpdisciplininius sprendimus: siekiant sukurti socialiai atsakingą varžybų dizainą, reikia kriminologinių, architektūrinių, teisinių ir vadybinių žinių. Pastaruoju metu pasaulyje vystomos panašios iniciatyvos, Lietuvoje ši sritis dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Iš šio teksto sekantis logiškas pasiūlymas būtų apjungti teisininkus, dizainerius, kriminologus ir architektus, kuriant inovatyvius projektus ir prisidėti prie to, kad mus supanti erdvė taptų saugesnė.
Teksto autorė: Salomėja Zaksaitė
Redaktoriaus P.S.: iliustraciją straipsniui sugeneravo dirbtinis intelektas
