Remigijų Kriuką telefonu pavyko pagauti tik jam grįžtant iš Maison&objet, ką tik pasibaigusią Paryžiuje. Remis, kaip jį vadina visi nuo antros pažinties minutės, buvo pavargęs, bet pakiliai nusiteikęs – prestižinėje parodoje pristatęs naujausią savo vazų bei stiklo skulptūrų kolekciją, liko patenkintas užsakymais ir dėmesiu. Sako, neramina tik viena – kaip viską ir visur spėti? Ir dabar – tik atsipūtęs turi lėkti Čekijon, kurioje pats gaminasi visą savo stiklą, dėl neįkandamų kainų pakabinęs spyną ant savo dirbtuvės Panevėžyje. Nieko sau, stebiuosi – būna, žmonės iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai, į darbą važinėja, o tu – į Čekiją! O ką darysi, – dūsauja, kai dujų kainos tokios, – ne stiklas gaunasi, o ašaros. Bet nesiskundžiu – nuvažiuoju į Čekiją, kurioje nuo seno turiu gerus ryšius, o pats kraštas – senas stiklo tradicijas, pasigaminu visus užsakymus ir naujas kolekcijas parodoms, taip ir sukuosi. Tu kalbėk, sako man,– iki Panevėžio dar valanda, naktinis tuščias kelias, plepam, kad nemigdytų…Po Paryžiaus – ArtVilnius, pleneras Latvijoje, vėliau – į Jaruzalę. Lapkritį, skaičiuoja, mugė Dubajuje, po to vėl – į Čekiją, viskas sudėliota bent metus į priekį. O stiklas? Stiklas, susimąstęs sako, gyvena savo gyvenimą, kartais juntu, kad jis pats, nepriklausomai nuo manęs, įgauna savo formas ir lakumą. Pastebėjau, įsiterpiu, kad paskutiniu metu tavo plastika organiškėja, kunkuliuoja, tampa tarsi gyvais organizmais: grybais, medūzomis ir amebomis? Ne tik tu vienas tai matai – stiklas iš tikrųjų yra gyvas ar bent jau gyvena savo atskirą gyvenimą, aš tik tarpininkauju. Mene, kaip mano stiklo paviršiuje, atsispindi ir gyvenimo, ir gamtos procesai. Visa gamta, – kantriai aiškina maestro, – gyva materija. Stichija: lietūs, rūkai, audros, snygis sukuria gyvo veiksmo aplinką, inspiruojančią mano kūrybą. Man gniūžtė nė kiek ne mažiau įdomi, nei tarkim – varlė…Stiklo gniūžtė.
Iki Panevėžio dar buvo likęs geras trečdalis kelio.
