Žvelgdama į Eglės Mieliauskienės – dailininkės, interjero dizainerės, prekės ženklo Egli Design įkūrėjos kolekcinius baldus pasitikau netikėtą klausimą, viliokiškai apibendrinančią mintį – kokia gi yra siurrealizmo vieta XXI amžiaus dizaine?
Siurrealizmo judėjimas modernizmo mene, prasidėjęs 1924 metais André Bretono manifestu, anaiptol nežadėjo vizualybės patirčių – meninė srovė turėjo būti literatūrinė, ir tik po keleto metų siurrealizmo patriarchas viename savo tekstų vangiai abejodamas ėmė svarstyti – ar siurrealizmas galėtų būti vizualus? T. y. ar lingvistinio automatizmo ir onirinio sapnų pasaulio patirtys galėtų būti permestos į vaizdines praktikas? Tačiau tai, kas buvo abejone, tapo proveržiu – siurrealizmą dabar suvokiame būtent kaip keisčiausią vaizdiniją. Neilgai truko, kol siurrealistinė vaizduotė persimetė ir į daiktų dizainą, juolab, kad ten rado pateisinančią priešistorę – la curiosité objektus, kuriuos visuomenės skonis, anot etnologo Helge Gerndt, legitimavo tik Naujaisiais amžiais, maždaug nuo XVIII a.
Tačiau šiuo atveju įdomu ne tai, kaip, tarkim, Salvador Dali ar Meret Oppenheim savo keistenybių vaizduote įtakojo baldų dizainą, industrinio dizaino trajektorijas ar netgi architektūrą, arba kaip XX a. antroje pusėje ir netgi XXI a. pradžioje šią įtaką tęsė Gaetano Pesce, H.T. Huang, Leo Orta & Victor Miklos ar David Pompa, Studio Job ir kt. baldų kūrėjai.
“grožio ataka derina stimuliacijos ir atsipalaidavimo kraštutinumus…”
Labiausiai stebinanti yra siurrealizmo grįžtis XXI a. dizaine (beje, Boijmans van Beuningen muziejuje Rotterdame 2007 metais įvyksta didelė paroda „Siurrealūs daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“, kuri pirmą kartą tiria siurrealizmo įtaką daiktų, interjero, mados dizainui, taip pat architektūrai, teatrui, kinui). Perteklinės siurrealistinės vaizduotės paklausą puikiai įrodo ir 2007 metais pradėti atkurti Ellos Schiaparelli mados namai. Jie, anot dizaino teoretikų, pirmą kartą istorijoje didžiausiu mastu priartino meną prie vartojimo (šią neįtikėtiną siurrealizmo sklaidą ir poveikį populiariajai kultūrai nuo 2019 metų galiausiai pasiekė Schiaparelli mados namų kūrybos direktorius Daniel Roseberry). Paradoksalūs sprendimai XXI amžiaus juvelyrikoje, keramikoje, stiklo mene, – galiausiai baldų dizaine, – atliepia siurrealizmo giją kaip vieną palankiausių kasdienybės estetikos galimybių.
Pragmatizmo estetika, beje, vėlyvojo siurrealizmo amžininkė, pabrėžia modernizmo mene nunykusio grožio gelbėjimą kasdienybės valdose. Kasdieniuose objektuose, ypač daugialypėje dizaino teritorijoje, grožis, dramatiškų naratyvų išvytas iš meno, gali klestėti ir netgi tapti savęs paties pertekliumi. Pagaliau, juk lemtinga dizaino ir auštojo meno lygiagretė buvo išvesta tais pačiais Naujaisiais amžiais meno kritikos pradininko Denis Diderot, vienintelio siekusio parodyti Apšvietos epochoje, kad konkrečių objektų gamyba taip pat gali reprezentuoti intelektualųjį meną.
Būtent tokiame kontekste dera suvokti ir vertinti Eglės ir jos prekinio ženklo Egli Design nuo 2016 metų kuriamą kolekcinių baldų liniją. Egli Design reprezentavo Lietuvą garsiausiose pasaulio baldų parodose, tokiose kaip: “Maison & Object Paris” 2016/2017, “Maison & Object Singapore” 2016, “Carrusel del Louvre Paris” 2016, “Design Shanghai 2017, “Revelations Paris” 2017, “ICFF NY” 2017, “Salone del Mobile Milano” 2016/2017/2018. Beje, svarbu atkreipti dėmesį į Eglės kūrybos sklaidos datas – jos simetriškai sutampa su XXI a. visuomenėje atsinaujinusiu poreikiu siurrealistinėms kasdienybės objektų patirtims (be kita ko, net 2015 metų Venecijos bienalė, teminiu pavadinimu “Visos pasaulio ateitys”, jau aprėpė augantį fantasmagorinių kasdienybės patirčių alkį). Meno ar dizaino kūrinio negalima atplėšti nuo jo laikmečio. Nors “dabarties ontologija” filosofas Michael Foulcault ir laikė neįmanoma, tačiau XXI amžius, ypač meno ir estetikos atžvilgiu, yra, galima sakyti, vienalaikiškumo amžius, nes fenomenai išsirikiuoja neįtikėtinose simetrijose, paverčiančiose dabartį neslopstančiu ir nebereflektuojamu čia ir dabar įvykiu. Taip Eglės Mieliauskienės kolekciniai baldai tampa dalimi dabarties „estetinės-pragmatinės siurrealizacijos“ įvykio.
Gal šis Eglės kolekcinių baldų aprašas pasirodys neįprastas, bet kitoks jis būtų nepakankamas. Dizainerės kuriama vizionieriška objektų visata išreiškia daugiau nei plastikos ir estetikos dialogą, vykstantį technologinio meistriškumo ir siurrealistinių formų kanono dėka: originalūs ir neįprasti baldai, kaip antai „Svajotojas“, „Pradžia“, „Šnabždesys“, „Sūpynės“ yra dekonstrukcijos ir puošnumo opusai, siurrealizmą pasitelkiantys kaip estetinės drąsos alibi. Veikiau tai yra stebėtino jautrumo ir sinchroniškumo sąveikos, užčiuopiančios giluminius poslinkius kultūroje. Eglės darbai nėra vien tik įspūdingi kolekciniai objektai, prabangos raritetai – tai aktualių visuomenės metamorfozių pulso sekimas. Šiuo atveju netgi drįstina tvirtinti, jog pats daiktas skaitmeninėje, dirbtinio intelekto ir biofizikinių manipuliacijų epochoje jau yra tapęs siurrealus, tad telieka tik jį išaukštinti ir jame panirti. Eglės sukurti baldai nuosekliai išskleidžia šią “siurealistinę apologiją” leisdami gėrėtis medžiagos, konstrukcijos, dekoro įmantrumu bei vientisumu („Žmogaus sparnas“, „Sidabrinė gervė“, „Ameba“, „Gyvenimo ratas“). Kita vertus, tai stipraus, netgi „agresyvaus“ grožio patyrimas kasdieniame objekte, o tokį patyrimą Peter Schjeidahl apibūdina štai taip: “grožio ataka derina stimuliacijos ir atsipalaidavimo kraštutinumus, – po jos jaučiuosi maloniai pavargęs, tarsi paplaukiojęs.“[1]
[1] Peter Schjeidahl, Notes on Beauty, Uncontrollable Beauty: Toward a New Aesthetic, Bill Beckeley, David Schapiro, (eds), New York: Skyhorse Publishing Inc., 1998, p. 53.
Tekstas: dr. Salomėja Jastrumskytė
