Neparašytos dizainerių kronikos. XXIII dalis.
Įvykių datos: 1987 10 16 ir 2021 09 30
Rugsėjo 30 d. Vilniaus apygardos teismas nusprendė paskelbti Lietuvos dizainerių sąjungos veiklą pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. Baigėsi epocha, žyminti pirmosios lietuvių kartos dizainerių įkurtos, bet jų mokinių sunaikintos, tai yra, neišlaikiusios laiko egzamino ir žmonių spaudimo, organizacijos gyvavimas.
Reikšmingos faktinės aplinkybės:
1. Simboliška tai pranešti šiandien – šį savaitgalį sukako 34 metai nuo tos dienos (1987 10 16), kuomet novatoriškos ir eksperimentinės veiklos – dizaino – lyderiai, tarp kurių buvo ne tik modernios lietuviškos dizaino mokyklos pamatų klojėjai, bet ir dizaino katedros dėstytojai bei aktyvesni projektuotojai-dizaineriai, dirbantys gamybos įmonėse, steigiamajame suvažiavime įkūrė Lietuvos dizainerių sąjungą, kitų kūrybinių sąjungų (Dailininkų, Architektų, Rašytojų…ir pan.) pavyzdžiu. Ir dabar jos nebelieka…
2. Tačiau žvelgiant iš šios 34 metų perspektyvos, nebeaišku, ar galėjo būti kitaip? Žinoma, galėjo, jei ne…patys dizaineriai, nepagrįstų ambicijų, godumo, pavydo, o gal kartais ir kvailumo vedami, tarpusavio konfliktuose sunaikinę savo pačių bendruomeninę organizaciją.
3. Juk ne kas kitas, o patys dizaineriai, vieni aktyviais veiksmais, kiti – pasyviu stebėjimu, leido kažkur „išgaruoti“ pastatui, valstybės suteiktam bendruomeninėms reikmėms Mėsinių gatvėje Vilniaus senamiestyje. Juk ne kas kitas, o patys dizaineriai susimachinavo visą Valstybinį dizaino institutą, daugiaaukštį Juozapavičiaus g. Vilniuje, jį pavertė U-A-Bė, privatizavo, išpardavė turtą, o ant instituto kaulų, dalyvaujant buvusiam direktoriui, buvo pastatyti Nidos apartamentai. Ar ne patys dizaineriai vos ne nuo pirmos Sąjungos įkūrimo dienos kasė jai duobę, prikūrę „autorinių studijų prie Sąjungos“. Verslinykai-dizaineriai tas studijas netrukus pavertė privačiomis bendrovėmis, tačiau „užmiršo“ iš pavadinimo išimti: „Lietuvos dizainerių sąjungos įmonė“, kas leido jiems dešimtmečius dangstytis Dizainerių sąjungos vardu, apgaudinėjant tiek rinką, tiek pačią Sąjungą, kuriai šie biznieriai nemokėjo nė cento iš uždirbamo pelno – nors, atrodo, buvo sutarta kitaip su tuometiniais Sąjungos vadovais? Ar kas nors panašaus vyko ar net galėjo vykti kitose kūrybinėse sąjungose? Gal ir architektų būrelis galėjo susiorganizuoti pusiaugotikinės pusiaupilaitės, kuri prie Žaliojo tilto Vilniuje, privatizavimą, o vėliau juk galėjo ją užstumti kokiam magnatui, dabar visai pusėtinas viešbutis būtų…Arba štai, Rašytojų sąjungos narių grupelė galėjo prirašyti kokią istoriją ir nuvairuoti rūmus, kuriuose yra įsikūrę, kokiam aristokratiškų užmojų mafijos oligarchui. Ir dailininkai, ir muzikai, ir tautodailininkai, ir fotografai….visi turėjo, ką bandyti nusigvelbti, bet niekur, paraidžiui – niekur nevyko tokie niekšiški, nesąžiningi ir neteisėti procesai, kokie vyko Lietuvos dizainerių sąjungos viduje.
4. Jau nekalbant apie tai, kad didelė Dizainerių sąjungos narių dalis, įskaitant net ir kai kuriuos valdybos narius, nesivargindavo aštuonis-dešimt, o kai kurie – ir daugiau metų mokėti privalomus narystės Sąjungoje mokesčius…Tai kaip tokia organizacija gali atstovauti ignoruojantiems savo pačių asociaciją nariams ir dar išlikti gyvybinga ir aktyvi? O kai ji tokia, nepaisant visko, tapo: pradėjo leisti leidinius, rengti parodas, dalyvauti tarptautinėje veikloje – ar ne pačių dizainerių buvo užpjudyta ir užtampyta po teismus, ar ne patys dizaineriai prirašė jaučio odas skundų visoms instancijoms pagal abėcėlinę rodyklę? Ar ne iš suinteresuotų dizainerių, buvusių Sąjungos narių tarpo buvo padaryta įtaka kultūros tarybai, kad jos pirmininkė neteisėtai neišmokėtų virš 100K eurų jau paskirtų lėšų vykstantiems projektams? Ir ar ne su pačių sąjungos narių nebyliu sutikimu (ar pritarimu), vyko Sodros inicijuotas bankroto procesas, dėl juokingo dydžio skolos, mažesnės nei tų pačių narių taip ir nesumokėtas nario mokestis? Žinoma, ne apie visus narius čia kalba. Aktyvūs, lojalūs ir patriotiškai Sąjungos atžvilgiu nusiteikę nariai dar bandė gelbėti, priešinosi teismuose, rinko rinkliavas…bet jų pačių ir jų pastangų buvo per mažai. O gal jos buvo bergždžios – jei, vaizdžiai tariant, laivo įguloje atsiranda keli bepročiai ar diversantai, kurie išmuša skylę laivo dugne, o likusi įgula, užuot padėjusi kapitonui stabdyti į triumą besiveržiantį vandenį, sušokinėja į valtis ar pasyviai stebi – toks laivas neišvengiamai paskęs. Tai ir įvyko.
5. Šviesioji pusė irgi yra: tai būtent ta, šviesioji, aktyvioji Sąjungos narių dalis, kuri, neapsikentusi šios chaotiškos situacijos, 2020 metų kovą pastatė naują laivą – Lietuvos dizaino sąjungą, Meno kūrėjų statuso organizaciją, kuri, iškėlusi naujas bures, tęsia pradėtą žygį. Įgulos skaičius sparčiai auga, stiprėja jėga burėse. Todėl, kaip kad Lietuvos nepriklausomybę švenčiame du kartus metuose, taip ir Lietuvos dizaino sąjunga turės du gimtadienius, vieną – spalio 16 d., kitą – kovo 12 d. Su kuo visus – LDiS narius bei dar neprisijungusius dizainerius – ir sveikiname!
