Neparašytos dizainerių kronikos. XXII dalis.
Įvykio data: 2021 06
Lietuvos kultūros taryba baigė vertinti Meno kūrėjų paraiškas individualioms valstybės stipendijoms gauti.
Neteisk ir nebūsi teisiamas, sako biblijinė išmintis. Šių dienų parafrazė: jei nevertinsi, tai ir nebūsi vertinamas.
Reikšmingos faktinės aplinkybės:
1. Dizaineriams, Meno kūrėjo statusą turintiems asmenis buvo išdalinta eurų mainais į pažadus sukurti…dizaino projektus (?) Taip gal ir turėjo būti, tačiau pinigai buvo išdalinti dažnai su dizainu tiesiogiai nesusijusioms veikloms skatinti. Tikėtina, kad parama pasiekė tuos, kuriems labiausiai jos reikėjo – nuo pastarojo pandeminio laikotarpio labiausiai nukentėjusiems dizaino kūrėjams.
2. Džiugu už kolegas. Pagalba kai kuriems iš jų tikrai reikalinga. Kita vertus, peržiūrint stipendininkų sąrašą, akis kliūva už sunkiai suvokiamų kultūros tarybos sprendimų. Pvz.: skirti stipendiją asmeninės internetinės svetainės kūrimui. Tikrai? LKT nusprendžia, kad asmeninio tinklapio sukūrimas yra tiek svarbus šaliai, kultūrai, visuomenei ir dizainui apskritai, kad jam vystyti reikia skirti 3600 eurų, o štai globaliu mastu reikšmingo produkto dizaino kūrimas – nevertas? Yra ir kitų ypač keistų sprendimų, keliančių abejones dėl ekspertų kompetencijos ar šališkumo: ar knygos rašymas yra dizaino veikla? Ar tokios veiklos kaip dizaino kolekcijos kuravimas, personalinės parodos rengimas, studija, koks dizainerio vaidmuo žurnalo leidyboje ir pan. – yra tiek reikšmingos, kad jas reikia finansuoti iš biudžeto?
3. Nekalbant jau apie tai, kad ypač nejauku matyti tas pačias pavardes tarp stipendiatų ir ekspertų, esančių viešoje LKT duomenų bazėje.
4. Išsklaidyti ar patvirtinti abejones dėl neskaidrių, nekompetentingų ar galimai šališkų procesų, skirstant valstybės lėšas, buvo kreiptasi su klausimais tiesiai į LKT pirmininkę Astą Pakarklytę.
5. Buvo tikimasi, kad naujoji kultūros tarybos sudėtis atsižvelgs į nuolatinę kritiką dėl LKT veiklos trūkumų, įgyvendins būtinus pakeitimus, skaidrinant meno ir kultūros finansavimą. Didelės viltys buvo dedamos į naująją pirmininkę, deklaravusią pokyčių ir skaidrumo siekį. Deja, naujoji šluota šluoja senu stiliumi – darom, ką norim, prieš nieką nesam atskaitingi, saviems patrupinom, o kam nepatrupinom – tie, reiškiasi, yra ne savi, tai yra – patys durni.
6. Į aštuonis užduotus klausimus LKT pirmininkė atšovė vienu atsakymu – ekspertų veikla yra įslaptinta ir pasiūlė tiesiog TIKĖTI kultūros taryboje vykstančių procesų „visišku skaidrumu“ ir kad „jokių abejonių dėl projektų vertinimo kokybės ir ekspertų nešališkumo bei objektyvumo“ neturėtų net kilti. O bet jeigu kyla? Ir pagrįstų?
7. Deja, LKT tęsia savo pirmtakės Dainos Urbanavičienės (nūnai – kultūros viceministrės) savivalės ir neteisėtų sprendimų tradicijas. LKT, jau ir taip buvusią virš Lietuvos Respublikos įstatymų ir Konstitucijos, A. Pakarklytė kilstelėjo dar aukščiau – į aklo tikėjimo ar net religines aukštumas: kultūros tarybos sprendimai nekritikuotini ir nepažinūs – o ji pati tampa tarsi Bažnyčia. Tai buvo Dievo Žodis.
8. O juk viskas yra daug paprasčiau: Lietuvos kultūros taryba yra biudžetinė įstaiga, pavaldi Kultūros ministerijai ir veikia, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais, poįstatyminiais aktais ir savo vidiniais nutarimais tiek, kiek jie neprieštarauja LR įstatymams.
9. Nuleisti LKT ant žemės, kuria vaikštome, sugrąžinti ją ten, kur ji turi būti ir priversti ją veikti taip, kaip reikalinga Lietuvos Menui ir kultūrai – viso kūrybinio sektoriaus uždavinys. Nes pastarieji LKT sprendimai akivaizdžiai rodo, kad LKT – sau, Lietuvos menas ir kultūra – sau (išskyrus, aišku, „SAVUS“, kurie viską gauna – SAU).
10. Arba taip kreivai veikiančio lėšų skirstytojo mums iš viso nereikia.
