Klaipėdos savivaldybė džiugiai pristatė naujai sukurtą miesto vizualinio identiteto vadovą, kažkodėl tuo pačiu siūlydama juo vadovautis atsakingai, tarsi vartojant alkoholį Jūros šventės metu. Nežinia, dėl ko nuogąstauja naujojo identiteto kūrėjai, juolab, kad kas bebūtų pasiūlyta, palyginus su 2018 metų skandalinga „makaroninio“ logotipo istorija, neišvengiamai bus geriau. Ir yra geriau – nors pristatyme Klaipėdos logotipas vadinamas „nauju“, jis tėra senojo Memelio dar nuo viduramžių naudoto ženklo interpretacija. Identiteto vadove galėjo atsirasti bent eilutė apie tai, kas ir kodėl inspiravo siūlomą logotipą bei – kas jame vaizduojama. Neatsirado. Gal todėl, kad naujoje identifikacijoje Miesto esmė, dvasia iš viso neatskleista – nei kūrėjai, nei užsakovai Miesto nesupranta, jie jo bijo ir net vengia. Todėl naujosios identifikacijos vertė ir esmė – tik spalviniai žemės atspalviai, grafinis elementas (03) ir piktogramos, o štai įpiktogramintas logotipas – tai tik figos lapelis koncepcijos nuogumui arba tiesiog jos nebuvimui pridengti. Skirtingai nuo logotipo, „grafinis elementas“ nusipelnė „kilmės paaiškinimo“: pasirodo, kūrėjams Klaipėda – „vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, įspraustų tarp žemyno ir jūros…“ Ir viskas! Jiems tai ne Miestas su sudėtinga ir daugialype, multikultūrine aplinka bei istorija, jiems Klaipėda tik „spalviniai jūros, kranto linijos bei žemyno plotai“ – ir tai tapo vizualinio identiteto pagrindu! Būtų puiku ir net taiklu, jei būtų šnekama apie kraštovaizdžio draustinį ar nacionalinį parką. Bet tai juk apie vieną seniausių miestų dabartinės Lietuvos teritorijoje, intensyviai urbanizuotą ir vienintelį uostą, formaliai žiūrint, senesnį net už patį karališkąjį Vilnių! Ne, jie to Miesto nesupranta. Todėl ir bijo. Todėl jie apie jį nekalba ir jo neinterpretuoja, patogiai lieka kurortinėse apylinkėse, kur viskas daug suprantamiau ir taip sava, kaip turkijose. Jiems Klaipėda tik – jūra, dangus ir kranto linija (na, gal dar uosto kranas, kurį matė, keliantis į Smiltynę): valstiečio įspūdžiai, pirmą kartą atvažiavus į pajūrį. Per daug erdvės, per daug istorijos ir per daug kaltės – geriau susigūžęs patūnos už kopos.
