Įvykio data: 2021 04 22
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliantų atskiruosius skundus, paliko galioti pirmosios instancijos verdiktą.
Nemokumo administratorė tragikomišku pavadinimu MB „SĖkmė“ buvusiam Lietuvos dizainerių sąjungos vadovui (valdybos pirmininkui) Tautvydui Kalteniui reikalavo skirti net 100 Eur dydžio baudą už kiekvieną dieną neįvykdant pareigos perduoti nemokumo administratorei asociacijos veiklos ir finansinius dokumentus bei turtą, baudą pradedant skaičiuoti nuo 2018 m. spalio 1 d. Jei teismas būtų tenkinęs šį neproporcingą užmojį, skundo pateikimo dieną susidarytų apvali 80 000 Eur dydžio bauda…
Reikšmingos faktinės aplinkybės:
1. Be solidžios finansinės nuobaudos administratorius J. Uselis labiausiai geidavo skaitmeninio LDiS turto: domeno, priėjimų prie el. pašto, interneto svetainės. Šis turtas, anot J.Uselio buvo pasisavintas ir neteisėtai panaudotas naujai įsteigtos asociacijos veiklai.
2. Jokiomis aplinkybėmis, niekada jokiam nemokumo administratoriui nerūpėtų ieškotis bankrutavusiai įmonei seniai nepriklausančių, tačiau vis dar reikšmingų bendruomeniniams ryšiams palaikyti skaitmeninių priemonių („sakyk, padla, kokie slaptažodžiai, su kuo palaikai ryšius!“). Neabejotina, kad administratorius J. Uselis leidžiasi manipuliuojamas smulkiojo kreditoriaus ir buvusio Dizainerių sąjungos nario V. Bernoto, kuris gyvenimo tikslu išsikėlė ne tik sugriauti Sąjungą (beveik pavyko), bet ir visomis išgalėmis trukdyti, persekioti ir neleisti vystytis T. Kaltenio veiklai (niekada nepavyks).
3. Tačiau J. Uselis, grasindamas nerealistinio dydžio bauda, ne tiek siekia patenkinti kreditorių lūkesčius (kas būtų jo tiesioginė pareiga), kiek persekioti ir psichologiškai spausti buvusį Dizainerių sąjungos vadovą. Ar to jam reikia? Ne, to reikia V. Bernotui.
4. V. Bernotas, liūdnai pagarsėjusio „Klaipėdos dizainerių penketuko“ autsaideris tiko tik sarginio šuns pareigoms – dešimtmečiais budėjo Sąjungos valdyboje, saugodamas paslėptas KDC (UAB „Klaipėdos dizaino centras“) paslaptis: kaip jie, „penketukas“, galimai suklastoję dokumentus ir LDiS antspaudus, gavo prestižinėje miesto dalyje sklypus asmeninėms reikmėms, kaip prisidengę prie Lietuvos dizainerių sąjungos įsteigtos įmonės vardu galimai plovė uosto kontrabandininkų ir geležinkeliečių pinigus…ir t.t.
5. Per daugiau nei porą dešimtmečių (!) vegetavimo Sąjungos valdybose metus tūlas V. Bernotas nepadarė visiškai nieko (paraidžiui – NIEKO) Sąjungos labui. Tačiau prie jos likvidavimo prisidėjo ir vis dar prisideda visomis išgalėmis. Suprantama: nėra juridinio asmens – nėra kam pateikti pretenzijų dėl praeities nuodėmių, kai tos jau išplaukia į paviršių.
6. Lietuvos dizainerių sąjungos dokumentai, sąrašai, registrai, protokolai ir kt. yra perduoti nemokumo administratoriui. Visi, išskyrus tuos, kuriuos grubiausio poėmio būdu paėmė ekonominės policijos pareigūnai iš buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės. Šie, prie geriausių norų, negalėtų būti perduoti ponui J. Useliui. Atrodo, šia aplinkybe gudruolis netruko pasinaudoti, bandydamas įteikti teismui, kad reikšminga dalis buhalterinių dokumentų esą jo nepasiekia dėl buvusio vadovo kaltės! Bet tai kaip viskas istorijoje linkę kartotis!
7. Kiek atseku, bent jau iki penktos kartos, visi giminės vyrai kovojo nelygius bekompromisinius gyvenimo karus. Pavyzdžiui, mano senelis Andrius Kaltenis buvo Šaulių rinktinės vadas, karo metu gynęs ir palaikęs tvarką aplinkiniuose kaimuose. Artėjant frontui neturėjo kitos išeities, kaip tik ginkluotam pasitraukti į miškus. Skaitau štai Aukštaitijos partizanų prisiminimų III-ąją dalį, išleistą leidyklos Margi raštai (Vilnius, 2001), ryšininkės Genės Dockaitės prisiminimus: „…tuo metu aš jau buvau areštuota ir tardoma Kėdainiuose. Tada čekistai išsikvietė ir Dalboką. Manęs vis klausinėjo tardytojas, kada aš turėjau susitikti su Andriumi Kalteniu. Tardymo metu mačiau per langą, kaip Dalbokas kartu su kareiviais įlipo į sunkvežimį ir išvažiavo, matyt, gaudyt Kaltenio“.
8. Aišku, kad nepagavo. Nei tada, nei vėliau…
9. Beveik neabejotina, kad sunkvežimyje, lekiančiame į minėtas Kaltenio gaudynes, sėdėjo stribai pavardėmis: Bernotas, Mickevičius, seržant Anikin…o prie vairo – pats kapitonas Zacharijas Klimas. Tuo tarpu toks ryžas išdavikas Ivan Malinovskij visada būdavo paliekamas nuovadoje, nes be skundų rašymo nieko rankose nulaikyti negalėjo…štai taip istorija linkusi kartotis.
