Įvykio data: 2020 02 04
Praeitą savaitę nutiko tai, ko buvo laukta bemaž pusmetį: susitikimo su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku, viliantis, kad užteks „gyvai“ išdėstyti akivaizdžius argumentus, jog prieš Lietuvos dizainerių sąjungą buvo suorganizuotas suokalbis, kad į jį buvo įtraukta net ir kultūros ministerija su savo padaliniais ir kad visuomeninė organizacija, turinti meno kūrėjo statusą, neteisėtai, bet sąmoningai buvo privesta prie bankroto. Buvo tikimasi, kad kultūros viršininkas neformaliai, „žmogiškai“ pažiūrės į problemą ir padės teisingai ją išspręsti.
Reikšmingos faktinės aplinkybės:
1. Kultūros ministro susitikimas su dviem LDiS valdybos nariais – Algirdu Jazbučiu ir Viliumi Puronu, įvyko Seimo rūmuose, susitikimui tarpininkavusio Seimo nario kabinete. Susitikimo vieta, anksčiau numatyta ministerijoje, išvakarėse paties ministro buvo pakeista į neutralesnį, o gal patogesnį variantą.
2. Nors „reikalui išdėstyti“ buvo skirtas tik pusvalandis, LDiS atstovai spėjo pateikti kultūros ministrui visus svarbiausius dokumentus ir įrodymus, iš kurių – norint – galima atkurti visą šlykštaus suokalbio prieš Dizainerių sąjungą mastą ir eigą.
3. Tačiau ministras M. Kvietkauskas neparodė didelio entuziazmo „teisybės atstatymo“ klausimu: atsargiai buvo pareikšta, kad „projektų, kuriems buvo skirtos lėšos, laikas seniai yra pasibaigęs, todėl juos išmokėti formalaus pagrindo kaip ir nebūtų…“ ir kad…“ši organizacija jau…neatgaivinama…bet, aišku, dizaino bendruomenė lieka be atstovavimo ir tuo yra skriaudžiama“.
4. Nesitikint iš dabartinio kultūros ministro nors kiek ryžtingesnių žingsnių, įvertinant neteisėtus veiksmus prieš LDiS ir atstatant teisybės pusiausvyrą, vis tik susitikimas vertintinas teigiamai: pateikta tiesiai į aukščiausio kultūros pareigūno rankas visi dokumentai, na, o veiksmai – jau jo sąžinės ir kompetencijos reikalas. Arba politikos reikalas…
5. Ministrui tiesiogiai pateikta žinia-pasiūlymas: Prašome LR kultūros ministerijos ne tik įvertinti neteisėtą kultūros tarybos veiklą, darančią žalą kultūros sektoriui ir Lietuvos prestižui, bet ir imtis priemonių, kad būtų bent iš dalies atlyginta padaryta žala, t.y. sudaryti taikos sutartį su Lietuvos dizainerių sąjunga ir iš dalies kompensuoti patirtą žalą. Priešingu atveju kiltų valstybės atsakomybės klausimas, nagrinėtinas teisme, dėl to, kad kultūros taryba nevykdė teismų sprendimų ir sąmoningai žlugdė kultūros ir meno srities organizaciją. Toks procesas teisme, kuriame atsakovė būtų valstybė, atstovaujama kultūros ministerijos, žinoma, ypač pablogintų valstybės institucijų prestižą ir dar labiau sumenkintų pasitikėjimą jomis, tačiau nebeturinčiai ko prarasti Lietuvos dizainerių sąjungai būtų vienintelė ir neišvengiama išeitis.
6. Nesuprantama, kaip Lietuvoje bus įgyvendinama gerovės ir teisingumo valstybės koncepcija, kai Lietuvos kultūros taryba, atsakinga už lėšų kultūros reikmėms paskirstymą, demonstruoja tokį nesiskaitymą su įstatymais ir teismų sprendimais, piktnaudžiauja valdžia, skatina teisinio nihilizmo, netikrumo atmosferą. Ir svarbiausia – pamina teisėtus dalies meno kūrėjų lūkesčius ir interesus.
7. Tuo pačiu buvo prašoma atsižvelgti į besiformuojančią naują, pažangią ministerijų praktiką, kai žala atlyginama taikos sutartimi nelaukiant teismo procesų baigties, kaip jau yra pasielgusi Švietimo ir mokslo ministerija. (Turima omeny plačiai nuskambėjusi skandalinga byla, kai precedento neturinčiu sprendimu ŠMM nutarė prisiimti atsakomybę dėl vaikų centre prievartautų paauglių. LDiS atveju buvo prievartaujama visa organizacija, tad kažkas vis tiek kada nors turės prisiimti atsakomybę – arba tie, kurie turėjo malonumą, arba tie, kas žvakę laikė).
Nuotrauka – asociatyvinė. Kultūros tvarkytojai: NEUATIL.
