Pasaulyje plačiai žinomas laikrodžių prekinis ženklas Vostok Europe (UAB Koliz Vostok, Vilnius, Lietuva) nuo pat įsikūrimo 2003 m. pristato populiarius savo laikrodžių modelius, daugiausia chronografus, skirtus ekstremalių pojūčių ir išbandymų mėgėjams. Juos dėvėdamas gali leistis nors ir į 300 metrų gelmę, kilti į beorę erdvę, jiems nebaisios jokios perkrovos, greičiai ar net smūgiai. Pabrėžiant kraštutinai technokratinį gamino pobūdį, buvo naudojami įvairūs sovietinės technologinės inžinierinės minties naratyvai. Toks buvo pirmasis įmonės bestseleris „K-3 Submarine“, kuris turėjo priminti pirmąją sovietų atominių povandeninių laivų klasę, pagal NATO klasifikaciją vadinamą „November“. O štai kitas populiarus Vostok Europe modelis „Lunokhod 2“, skirtas Sovietų mėnuleigio kosminei odisėjai atminti, savo mechanizmų aprašu ir techninėmis naujovėmis, ko gero, nenusileido savo garsiajam bendravardžiui. Beje, net keli V-E laikrodžiai buvo gražiai ir išsamiai pristatyti leidiniuose „Dizaino Indeksas LT“. Buvo modelių, pavadintų galingiausių sovietų raketų, didžiausių lėktuvų, greičiausių laivų vardais, kurie modernių laikrodžių įvaizdžiui suteikdavo sovietinių technologinių legendų atspalvį.
Vostok Europe nutarė sukti šalin nuo sovietinės techno-nostalgijos
Nežinia, ar sovietiniai pasiekimai baigėsi (sąrašas tai juk nebegalinis), ar Vostok Europe nutarė sukti šalin nuo sovietinės techno-nostalgijos, tačiau posūkis tiek staigus ir ryžtingas, kiek ir netikėtas – į lietuvišką mitologiją! Nauja moteriškų chronografų linija, pavadinta „Undinės“ vardu, patiks ne tik nardymo entuziastams, bet ir senovės mitų mėgėjams. Ir ne tik lietuviškų, nes tokiu pat vardu vandens nimfos, viliojančius jūreivius ar kitaip šaunius vyrukus, žinomos plačiai Europoje. Bet tik neišmanėliai kildina žodį undinė iš lotyniško žodžio unda – banga. Jei taip būtų, vandenyje gyvenanti moteriška būtybė ir vadintųsi kažkokiu panašiu vardu, o nieko panašaus nei romėnų, nei graikų mitologijoje nesutinkame, ten yra tokios būtybės, kaip nereidės – daugybinės (priskaičiuojama nuo 50 iki 300) jūrų dievo Neuro ir Okeano dukters Doris palikuonės; arba okeanidės (jau minėto titano Okeano dukros), dar buvo kalnų, miškų ir kitų drėgnų vietų nimfos, lietuviškų laumių (laimų) atitikmuo. Visiškai akivaizdu, kad lietuviškas unduo (arba anduo), taip tariama dar dabar daugelyje vietinių (lietuviškų) tarmių, ir reiškia „vanduo“ visur – nuo lietuviškų pelkių iki sanskritiškų Himalajų, tik lietuviškas žodis yra mažiausiai pakitęs, lyginant su kitomis indoeuropiečių kalbomis – patikimas etimologinis pagrindas undinių egzistavimui pagrįsti. Vakarų rašytinėje tradicijoje Undinė atsiranda tik 1566 metais tokio Paracelsijaus alcheminėse knygose, aprašančiose įvairias mistines būtybes. Po ko paplinta populiariojoje literatūroje ir iki šiol naudojama ta pačia reikšme, kaip mermaid, melusine, morgens, nixie, rusalka, selkie ar sirena.
Taigi, lietuviška mitologija pasirodė neabejotinai gilesnė, platesnė, gausesnė ir tikresnė nei dirbtinai sukurta ideologizuota technokratinė mitologija, neatlaikiusi laiko išbandymo. Tad laukiame rinkoje pasirodant: generatoriaus „Perkūnas“, traktoriaus „Žemėpatis“, dulkių siurblio „Bangpūtys“ ir įrankių rinkinio „Teliavelis“. Ir dar daugelio kitų.
