Šių metų iSalone del Mobile visai kitokia. Ir ne tik todėl, kad vyko pandeminiu režimu ir neįprastu metu – rudenį, o būtinai privalėjo vykti, nes šešiasdešimtmetis ir dar todėl, kad visi supranta, jog dviejų metų pertrauka, prastovint pagrindiniam idėjų varikliui, gali būti pražūtinga visai industrijai. Dizainas labai dinamiška veiklos sritis – bet koks sustojimas, nors akimirkai, reiškia ėjimą atgal ir tapimą istorija. Tai čia geriausiu atveju. Todėl parodą ugninga kalba atidarė Italijos prezidentas Sergio Mattarella, o organizatoriai šiemetinę mugę pasidrąsindami pavadino „supersalone“ ir, pritaikę visiškai naują formatą, pastūmėjo įmones priimti tokią sintezę, su kuria turbūt niekada nebuvo tekę susidurti. Ji išryškino naujus požiūrius ir tendencijas, projektuojamas jau į popandeminio pasaulio tvarką. Tai ypač išryškėjo, kuomet visi, įskaitant svarbiausius prekės ženklus, turėjo susispausti į unifikuotą vos trijų metrų gylio eksponatams skirtą erdvę, kuri šokiruojančiai kontrastavo su tuo, ką buvom įpratę matyti – milžiniškomis salėmis, kuriose parodiniai stendai buvo tarsi ištisos apgyvendintos visatos, neišsitelkdavusios net per kelis aukštus. Todėl brand‘iniai showroom‘ai Milano centre visapusiškai dirbo visu pajėgumu. Mažesnis plotas – tai ne tik iššūkis tiems, kurie įpratę jo neskaičiuoti, tai taip pat vienas iš veiksnių, įtakojusių eksponatų atranką. Gaminiai buvo kuo kruopščiausiai atrinkti. Prototipai uždrausti. Tik subrandinti, jau gaminami kūriniai pateko į galutinę „supersalone“ eksponatų eilę. Ir juos čia pat buvo galima įsigyti – dar viena naujovė. Atšaukus parodas 2019 ir 2020 metais, dauguma tų gaminių, kurie tradiciškai užversdavo pasaulinę vitriną ir įtraukdavo savo neaprėpiamomis variacijomis, buvo tiesiog anuliuoti ir neįvyko.
Išsilaisvinę iš manijos, kad bet kokia kaina reikia sugalvoti ką nors naujo, prekės ženklai ir toliau gamina kūrinius, atitinkančius jų pačių kelią, savo poreikius ir gerbėjus.
Išsilaisvinę iš manijos, kad bet kokia kaina reikia sugalvoti ką nors naujo, prekės ženklai ir toliau gamina kūrinius, atitinkančius jų pačių kelią, savo poreikius ir gerbėjus. Dizainas tapo mažiau skubotas, turėjo laiko susitvarkyti, pagalvoti. Na, ir žinoma, suprasti, kaip pataikyti į koją su naująja realybe: anksčiau buvo tik sofa, dabar to nebeužtenka – būtina, kad ji būtų tvari, darni, turėtų vietą žiedinės ekonomikos cikle ir aukštai iškėlusi neštų ketvirtosios pramonės revoliucijos vėliavą.
Bet kokiu atveju dizainas visada buvo toje vietoje, kur susitinka funkcionalumas ir estetika, konkretumas (produktas) ir įsivaizduojamas pasaulis (svajonės). Atsižvelgiant į pramonės šakos, priverstos stoviniuoti dvejus metus, poreikius ir jau beveik įveiktus sunkumus, dėl kurių buvo sukurtas hibridinis „supersalone“ modelis – akcentuotina būtinybė grįžti prie esminių dalykų, o jau pats dizainas, kaip nenugalima žmogaus kūrybinė jėga, ras būdų prisitaikyti – ir dar kartą tai įrodo – demonstruodamas gebėjimą priimti bet kokias spalvas ir bet kokias idėjas į save ir galiausiai užpildydamas savimi visą aplinką.
Medžiaga iš salonemilano.it
